Pašakarnio dvaras rašytiniuose šaltiniuose  minimas jau 1578 metais. Pašakarnio palivarkas  1592 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai, Rietavo seniūnui  M. Vnučkai.

Paskutinieji šeimininkai – dvarininkai Zaleckiai – pavyzdingai tvarkė ūkį. 180 ha plote buvo auginami javai, kukurūzai. Medinis rūmas skendėjo gėlėse, vešėjo prižiūrėtas parkas. Laukų platybėse kartu su samdiniais triūsė pats šeimininkas. Jo žmona užsiėmė labdaringa veikla – krikštydavo vienišų motinų vaikus, padėdavo juos išleisti į mokyklą, visokeriopai remdavo.

Dvaro apylinkėse plytėjo neaprėpiamos pelkės – dabartiniai durpynai.

1863 metų sukilimo metu šiame dvare buvo saugomi Šiluvos bažnyčios dokumentai.

Tarybiniais laikais dvaro pastatuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora, pradinė mokykla. Vėliau, apgyvendinus šeimas, statinys buvo netinkamai prižiūrimas, todėl greitai pradėjo nykti ir buvo nugriautas. Pašakarnio parkas – nedidelis, neturi aiškesnės erdvinės struktūros. Jame vyrauja vietiniai medžiai. Iš vertingesnių svetimžemių minėtini šie: didžialapės liepos, sibiriniai maumedžiai, pilkosios tuopos, paprastieji kaštonai.

 Čia galima apžiūrėti ir dubeniuotąjį akmenį, buvusį dvaro rūmų pamatuose.

Nuoroda žemėlapyje: