Nors parko teritorija didelė, senųjų miškų čia beveik nelikę, o visi aplinkiniai pūšynai iškirsti statant laikinąjį medinį Lyduvėnų geležinkelio tiltą (jis veikė 1915 – 1918 m., iki kol buvo atidarytas naujasis betoninis). Seniausias parke ošiantis šilas tęsiasi nuo Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centro iki Giliaus ežero pakraščio.

Miško muziejuje žygeiviai susipažino su apylinkių paukščiais, gyvūnais, tautodailininkų darbais ir patraukė prie Giliaus ežero. Čia jie išgirdo jo gimimo legendą, kurioje pasakojama, jog ežeras šniokšdamas atskrido dangumi ir pliūkštelėjo ant miško. Ilgai dar žmonės galėję matyti jo dugne styrančius medžius.

Tytuvėnai bei jų apylinkės – nuo labai senų žmonių laikų gyvenamos vietos. Archeologai titnaginių dirbinių, kurių amžius gali siekti ir 10 000 metų, randa paežerėse, jų rasta net kasinėjant miestelio aikštę. Žygio metu taip pat daug kalbėta apie tą senąjį akmens amžiaus laikotarpį. Apušio ežero pakraštyje 2015 m. archeologai tyrinėjo akmens amžiaus gyvenvietę. Čia stabtelėjus, keliautojai galėjo pačiupinėti titnaginių dirbinių kopijas, pamėginti įskelti ugnį tiek senoviniu, tiek šiuolaikiniu skiltuvu. Iš šių senujų klajoklių/medžiotojų/rankiotojų laikų mus pasiekė įvairiausių dalykų bei vaizdinių, dažnai to mes net nesuprantame. Mokslininkai, tyrinėjantys liaudies dainas, kai kurias jų priskiria šiam laikotarpiui; mūsų tradicinės šventės – Kalėdos, Velykos – yra kilusios bei savo simbolius atsinešė iš to laikmečio. Prisiminkime elnią devyniaragį, savo raguose etnešantį saulę atgal (sietinas su klajojančiais šiaurės elniais bei tuoktuvių/giminės susirinkimų laikotarpiu), taip pat Velykinį kiaušinį – pavasarį, ėmus perėti paukščiams, jų kiaušinių rankiojimas buvo tikra atgaiva po žiemos bado, ir išgyvenusiems tą sunkų laikotarpį kiaušiniai buvo atgimimo, gyvybės ženklu.

Tytuvėnų dvarvietė, istoriškai šioms apylinkėms labai svarbi vieta, taip pat apsupta akmens amžiaus paminklų. Čia keliautojai prisiminė ir ne tokius senus laikus – dvarų epochą, kilminguosius ir, žinoma, paskutiniuosius dvaro šeimininkus Eugenijų bei Sofiją Romerius, kurių šeimyninį gyvenimą drumstė bei galų gale sugriovė du pasauliniai karai. Žygieiviai galėjo įsivaizduoti, kaip dvaro tvenkinyje valtele irstosi Maironis... Iš čia kelias vėl pasuko link senųjų laikų – Gryžuvos upė, greta jos esančios kalvos – ir keliautojų akyse išdygo šiaurės elnių banda, brendanti per gerokai platesnę upę bei nuo kalvų juos akylai stebintys žmonės.

Nuo dvaro takelis vedė link dubenuotojo Tolučių akmens, o čia ilgai neužsibuvus trumpas rudeniškas lietutis atginė į Budraičius, šviesios atminties kraštotyrininko, rašytojo Igno Viržinto muziejų. Jo įkurtoje klėtelėje pasitiko jos saugotoja Justina Viržintienė bei lūpine armonikėle begrojantis jos gyvenimo draugas. Jie abu kuo nuoširdžiausiai priėmė keliautojus, susodino visus už nedidelio, bet turtingo stalo, vaišino obuolių ir cukinijų blynais, arbata, sausainiais ir sodo gėrybėmis. Čia saugoma daugybė įvairių eksponatų. Kiek pasistiprinus ir apsižiūrėjus, grupelė patraukė į Budraičių profesinio rengimo centro bei jaunimo mokyklos patalpas – čia saugoma didžioji dalis I. Viržinto surinktos kolekcijos.

Kelias į Tytuvėnus vedė pro Kuršių pilkapius. Čia 2004-2006 m. archeologinius kasinėjimus vykdė archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Mykolas Michelbertas. Šiuose II - III a. kapuose rastas vienas turtingiausių to laikotarpio palaidojimų Lietuvos -Latvijos regione – 20-25 metų moters kapas, kuriame kaip įkapės buvo 21 metalinis daiktas: 20 papuošalų bei geležinė yla. Nors šiuo metu atgal supilti pilkapiai yra tušti (visi radiniai saugiai guli muziejų saugyklose), tačiau atsiranda neišmanėlių, kurie, įsigiję detektorių, puola tikrinti kultūros paveldo objektų – ir šiuose pilkapiuose matėsi kelios kastuvu praraustos duobutės. Primename, kad tokia veikla „raudonosiose“ (paveldo objektų) zonose yra baudžiama pagal nustatytą tvarką.

Na, o žygeiviai, nukeliavę apie 13 km ir pabuvoję įvairiuose istorijos laikotarpiuose, sugrįžo atgal į pradinį tašką. Pavargę, bet linksmi, atsisveikino ir išsiskirstė namo: kas į Vilnių, kas į Kauną, Panevėžį ar kitur.

Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė
Agnė Buchaitė


(nuotraukos – EVS savanorio Adrien Dexet)