Baltasis gandras – ištikimas žmogaus palydovas Lietuvos kaimo kraštovaizdyje. Tai mūsų tautos nacionalinis paukštis. Įvairiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose gandras šaukiamas vis kitokiais vardais: Žemaitijoje – gundru, gužučiu, Dzūkijoje – busilu, Suvalkijoje – garniu, Aukštaitijoje - starkumi. Tai ilgaamžis, galintis išgyventi daugiau nei 30 metų, stambus paukštis. Baltojo gandro sparnų mojis gali siekti apie 2 metrus. Įdomu tai, kad gandrai neturi balso, o bendrauja tarpusavyje kalendami snapu – užvertę galvą, prieš tai trumpai sušnypšdami. Lietuvių tautosakoje gandras – tai tautos gausėjimo simbolis, nešantis vaikus.
|

|
Daug diskusijų kelia gandrų mityba. Gandrų pagrindiniai maitinimosi plotai – įvairaus drėgnumo pievos su neaukšta žole. Aukštoje žolėje, ar javuose jam maistą pasigauti sunku. Dažniausiai šie paukščiai minta vabzdžiais, sliekais, kitais bestuburiais, varliagyviais, ropliais, kartais - žuvytėmis. Kartais pasigardžiuoja ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, graužikais. Galima išgirsi kaltinimų, kad būtent gandrai kalti dėl kiškių skaičiaus mažėjimo, tačiau ilgamečiai specialistų stebėjimai įrodo, kad kiškučiai greičiausiai būna tik atsitiktinė auka gandro racione, o ne kasdienybė. Yra tekę girdėti medžiotojų pasakojimų, kaip gandrai užkapojo stirniuką, tačiau tai greičiau primena neįtikėtinas pasakas. Gandras pagal savo prigimtį negali kapoti, jis tik gaudo ir ryja...
Baltųjų gandrų skaičius Lietuvoje nuolat kinta. Anksčiau šis paukštis buvo gausus visoje Europoje, tačiau intensyvus žemės ūkis negrįžtamai sunaikino didelę dalį gandrui tinkamų buveinių. To pasekmė – katastrofiškas baltojo gandro populiacijos mažėjimas. Danijoje 1998–2001 m. buvo aptinkamos tik 1–3 poros, Švedijoje 1999–2000 m. – 3 poros, Belgijoje 1995–2000 m. – 45–46 poros.
Lietuvoje skaičiai visiškai kitokie: nuo 1958 metų, kada atlikta pirma baltųjų gandrų apskaita, iki 2010-ųjų, šių paukščių populiacija išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 8811 iki 19500 perinčių porų! Turimais duomenimis šiuo metu Lietuvos baltųjų gandrų populiacija siekia 19000-20000 perinčių porų. Tai rodo, jog mus supančioje aplinkoje dar išlaikoma žmogaus veiklos ir gamtos pusiausvyra. Tai tikrai džiugina, nes baltasis gandras – tai sveikos, ekologiškos aplinkos, bei tausojančio žemės ūkio indikatorius. Tačiau ar ilgai džiaugsimės tokiais skaičiais?
Tytuvėnų regioninio parko specialistai kiekvienais metais atlieka baltųjų gandrų apskaitas regioninio parko teritorijos ribose ir parko apylinkėse. 2014 – 2016 metų apskaitų duomenys nedžiugina. Pastebimas tiek užimtų lizdų, tiek išaugintų gandriukų pastovus mažėjimas. Išskirtinai pesimistiški 2016 metų rezultatai. Jei 2013 metais buvo net 98% užimtų lizdų, kuriuose perėjo gandrų poros ir išaugino jauniklius, tai 2016 m. - tik 58% . 2013 metais išaugino 99 gandriukus, o 2016 m.- tik 41. Per 4 metus, stebimoje teritorijoje gandrų skaičius sumažėjo perpus. Ši vasara buvo ypač nepalanki gandrų jaunikliams. Daugelis visai mažų gandriukų neatlaikė didžiųjų birželio mėnesio karščių ir žuvo. Iš vieno lizdo buvo išmėtyti visi 5 jame buvę kiaušiniai. Ar tai padarė pati gandrų pora, ar atlėkę konkuruojantys gandrai – nežinia...
Akivaizdu, kad Europos Sąjungos išmokų dėka žemės ūkis tapo ne tik intensyvesnis, bet ir labiau chemizuotas. Ir viena, ir kita baltųjų gandrų gyvenamajai aplinkai šviesaus rytojaus nežada. Tai gali būti tik viena iš daugelio gandrų mažėjimo priežasčių. Įtaką gali turėti ir šylantis klimatas, bei natūrali gandro populiacijos kaita. Norisi tikėti, kad tai tik laikinas reiškinys ir kiti metai baltiesiems gandrams bus geresni.
Tytuvėnų regioninio parko direkcijos
vyr. specialistė-ekologė Deima Pranckūnienė
|