Šios šventės ištakos siekia labai senus laikus. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos jau viduramžiais. Gagužinių vietą paprastai papuošdavo: apsmaigstydavo berželiais, apkaišydavo įvairiais žolynais, kartais pastatydavo vartus, kuriuos taip pat dekoruodavo žaliomis šakelėmis. Gegužinių pavasariška, spontaniška dvasia bei tokia galimybė susiburti dažnai būdavo panaudojama ne vien tik šokiams, bet ir įvairiems pokalbiams, čia ne tik susipažindavo poros, bet ir buvo gvildenami sudėtingesni, tautai svarbūs klausimai. Tokių gegužinių, kokias mes įsivaizduojame šiandien, tradicijos susiformavo XIX amžiuje, o į Lietuvą būtent tokia šventės samprata atkeliavo per Lenkiją – pradžioje jos dar kurį laiką buvo vadinamos „majuvkomis“.

Šiemet Tytuvėnuose vykusiuose šokiuose grojo, žaidimų mokė Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijos folkloro ansamblis „Vieversėlis“, vadovaujamas Arūno Stankaus, jam gelbėjo Šiaulių rajono ir Šilalės etnoklubo šokėjai. Į Vakaronę atvyko ir Tytuvėnų gimnazijos delegacija drauge su svečiais iš Lenkijos, o šios gimnazijos mokytojas Vaidotas Špokauskas drauge su būreliu mokinių pagelbėjo ir puošiant sceną berželių girliandomis. Gegužinės organizavimu rūpinosi Tytuvėnų regioninio parko direkcija, Kultūros centras.

Gegužinė, kurios metu nebuvo jokio alkoholio ir ištroškę šokėjai kartais sustodavo atsigaivinti vandeniu, truko keletą valandų, o besiskirstančius šokėjus nuo ežero palydėjo daina.

Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė

Agnė Buchaitė