Kai pro lietaus debesį šypsojosi nedrąsiai žengiančio pavasario saulė, į Tytuvėnų regioninio parko direkcijos Lankytojų salę rinkosi rašytojo, 2016 metų Vyriausybės premijos laureato Vlado Kalvaičio skaitytojai, bičiuliai, kaimynai ir artimieji. Buvo pristatoma devintoji brandaus kūrėjo knyga „Balandis ir bandonija“. Šį susitikimą organizavo Tytuvėnų biblioteka ir Tytuvėnų gimnazija. Popietę vedė mokytoja Zenta Mačiulaitienė. Intarpuose muzikavo Meno skyriaus mokinės.

Pradėdama popietę, mokytoja Zenta sakė, kad į salę susibūrė tie, kam svarbūs mokslas, menas, kūryba, literatūra, Lietuvos kultūrinis gyvenimas bei jo raida. Pedagogė samprotavo, kad Vl. Kalvaičio romanas „Sustiprinto režimo barakas“ galėtų atsidurti mokiniams privalomos literatūros sąraše, o žmonės, gyvenantys garsaus rašytojo pašonėje, turėtų dažniau tuo naudotis. Mokytoja su rašytoju nuodugniai aptarė naujosios knygos noveles, jų menines vertybes, klausė Vlado Kalvaičio, kodėl jis renkasi novelės žanrą, kaip atsiranda nepaprastai saviti personažai, ar galima teigti, kad pasakotojas yra labai artimas pačiam kūrėjui, kodėl taip supratingai atjaučia moteris, koks kampelis pasaulyje mieliausias širdžiai...

Vladas Kalvaitis atsakė į visus pateiktus klausimus. Paaiškėjo, kad turi du mielus širdžiai kampelius ir abu jie Lietuvoje: gimtasis Radviliškis ir jau visai savais tapę, vasarą pakvimpantys liepžiedžiais Tytuvėnai, kuriuose praleista bemaž pusė amžiaus. Novelės, anot rašytojo, yra tarsi romanas degtukų dėžutėje. Personažus autorius renkasi iš gyvenimo ir viską, kas vyksta kūriniuose, „perleidžia per save“. Moteris jis atjaučia, nes pastarosios – gyvenimo vinis, pasaulio ateitis.

Kad knyga atsiskleistų visu savo žodžių ir vaizdų grožiu, ištraukas iš novelių skaitė gimnazijos mokytojos Danguolė Žukauskienė, Justina Zaleckienė ir Regina Vaičiulienė. Į išsamų pokalbį su kūrėju renginio vedėja įpynė literatų (ir ne tik jų) pasisakymus bei linkėjimus. Išsamiausiai pažinties su rašytoju istoriją pristatė Danguolė Žukauskienė. Vizualiai Vladą įsidėmėjusi dar iki jų pažinties. Šį labai tapybišką žmogų pagal jos pasakojimą įvardijo vyras, pasakęs, jog tai ne tik rašytojas, kurį spausdina „Komunistinis žodis“ (dabar „Bičiulis“) ir „Šluota“, bet šis vyras yra ir jo klasės draugės Vidos tėtis. Dailės mokytoja Danguolė pasakojo ir apie realius susitikimus bei pažintį po knygos „Kolega įsiūlė“ pristatymo „Atgaivos“ klube, ir apie tai, kaip kaskart labiau pažino Vladą Kalvaitį kaip nepaprastai geros atminties ir iškalbos žmogų, labai reiklų sau, puikų savo kūrinių skaitovą, žmogų, turintį ne tik humoro jausmą, bet ir lyrišką žodžio meistrą. Rašytojo bičiulė linkėjo, „kad dar ilgai ilgai laikytųsi sveikata, kad nepailstų gėrio, paprastumo, išminties kupina širdis, kad dar daug kartų galėtume susirinkti naujos knygos išleidimo proga“.

Anot renginio vedėjos, visi Tytuvėnuose gerai pažinojo literatų trijulę – Vladą Kalvaitį, Igną Viržintą ir Viktorą Gulbiną. Pasak pastarojo kūrėjo, Vladas rašo jau nuo gimnazijos laikų, daug ką deda į stalčių ir medžiagos knygoms turi daug. Buvo dabartinis rašytojas ir ūkio direktoriaus pavaduotoju, kuris kiekvieną oficialų susirinkimą pabaigdavo epigrama. Kaip sakė Viktoras, iki šiol tebesimoko iš Kalvaičio. Igno Viržinto vietą trijulėje tarsi užėmė Vytautas Šimkūnas, kuris prisiminė, kad dar tarybiniais laikais kartu aptarinėjo Baltušio bei kitų autorių kūrinius, diskutuodavo, ginčydavosi. Apie Vlado tremtį poetas sakė nežinojęs, bet tas faktas paaiškėjo, kai buvo neišleista jau parengta knyga. Džiaugėsi Vytautas tuo, kad jo bičiulis – labai šiltas, svetingas žmogus.

Rašytoja Ona Jautakė juokavo, kad netgi kalbą pasirašė knygos garbei, bet renginyje jos neskaitė, tik žavėjosi Vlado perfekcionizmu. Pasak „Bičiulio“ redaktorės, dar tarybiniais laikais jis labai rimtai žiūrėjo į žodį, galėjo ilgai ieškoti epiteto, žmogaus charakterio bruožo apibūdinimo. Ona Jautakė linkėjo pristatomai knygai ilgo ir gražaus kelio į skaitytojų širdis bei sakė, kad labiausiai įstrigo novelė „Ką pasakys Remigijus?“. Ten kalbama ir apie atidėtą gyvenimą, tad rašytoja, pabrėždama kūrinio gilumą, mielumą, nepaprastumą, linkėjo Vladui Kalvaičiui ilgų gyvenimo metų bei gražių, gerų, gilių knygų.

Sveikinimų buvo gausu. Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė kvietė rašytoją purtyti jaunystės stalčius, rašyti ir džiuginti skaitytojus. Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys džiaugėsi kūrėju ir kaimynu ir dovanojo „pavasarinę paukščio giesmę“ – inkilą. Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas sakė, kad kiekvienas susitikimas su rašytoju yra mielas ir nepaprastas. Jis įsidėmėjo, kaip kartą Vladas Kalvaitis pokalbio metu užsirašė negirdėtą lig tol žodį. Tytuvėnų gimnazijos direktorės pavaduotoja Zofija Vozbinienė prisiminė laikus, kai rašytojas buvo vakarinės mokyklos Tytuvėnuose vadovas, bendras išvykas, susitikimus su moksleiviais. Pavaduotoja linkėjo, kad „rašytojo plunksna dar ilgai pildytų baltus popieriaus lapus“. Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė su būriu bibliotekininkų linkėjo neatidėlioti gyvenimo, traukti iš stalčių šedevrus. Sveikino medikės, literatų cecho atstovai, kaimynai... Visų ir nesuminėsi!

Kai buvo išklausyti visi sveikintojai, rašytojas Vladas Kalvaitis kalbėjo trumpai. Jis ištarė: „Dieve, kaip gera gyventi tarp žmonių, kurie vienas kitą supranta! Tytuvėniškius gerbiu ir juos myliu. Esu visų draugas, brolis, senelis, kaimynas ir taip toliau...“ Padėkojęs susirinkusiems į knygos „Balandis ir bandonija“ pristatymą, kvietė dar pabendrauti ir ilgam prisėdo dalinti autografų.

Bronislava Buchienė