Tarp kalvų, pelkėtų vietovių, 3 km. Į pietus nuo Šiaulėnų dunkso Šiaulės kalno, arba kitaip vadinamas Kudinų, piliakalnis. Jis gana didelis: viršus apie 38 m. ilgio ir 20 m. pločio. Aikštelės centre stovi kryžius. Piliakalnio centre ir pietiniame jo gale yra du nedideli paaukštinimai. Šlaitai suniai įveikiami, statūs (vietomis net 70º ar 80º statumo), apie 18 m. aukščio, apaugę pušaitėmis. Vandens išplautose vietose matyti anglių, degėsių. Aplinkui – lomos.

Aplink yra ir daugiau kalnelių, pelkių. Nuo papėdės iš šaltinio šiaurėje išteka mažas upeliukas. Piliakalnio vakarinėje papėdėje, kuri yra lygoka ir kiek aukštesnė negu kitos, yra senovinės gyvenvietės liekanų.

Žmonės pasakoja, kad šioje vietoje esąs smėliu užneštas miestas, bažnyčia ir varpinė. Esą po didžiuoju kalnu palaidota bažnyčia, o po mažuoju – varpinė, o miestas esąs buvęs prie tų kalnų – bažnyčios ir varpinės. Taip jie ir vadinami: Bažnyčios kalnu ir Varpinės kalnu. šiek tiek atokiau – Kartuvių kalnas.

Piliakalnis apipintas istorijomis. Pasak žmonių pasakojimų, čia stovėjusi stipri, toli žinoma pilis. Pilis turėjo ir savo miestą, kurį pasak legendos, pakilęs vėjas užpustė smėliu. Mieste buvusi varpinė, bažnyčia, kurios varpus gaudžiant galima išgirsti priglaudus ausį prie Didžiojo (Šiaulės, Kudinų) kalno. Sakoma, kad kažkur netoliese  įvykęs ir garsusis Saulės mūšis, nes legenda byloja, kad prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę.

Už 5 km. Nuo piliakalnio yra Šiaulaičių kaimas, šalia kurio rasti pilkapiai, o už 3 km. – Šiaulėnai, senas miestelis, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1471 m. Šie bei kiti požymiai leidžia teigti, jog Šiaulės kalno apylinkės gan intensyviai apgyvendintos buvo jau seniai.

Nuoroda žemėlapyje: