|
TYTUVĖNUOSE IR APYLINKĖSE
Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras
Įsikūręs Miško g. 3, Tytuvėnuose, Kelmės rajone. Nuo čia prasideda 13,5 km ilgio dviračių trasa, vos už 0,5 km tyvuliuoja Giliaus ežeras, kurį juosia 3,3 km ilgio pažintinis pėsčiųjų takas, todėl visiems besilankantiems parke, tai tinkamiausia vieta pradėti pažintį su Tytuvėnų regioniniu parku. Šiame centre įsikūrusi Tytuvėnų regioninio parko direkcijos administracija, įrengtoje konferencijų salėje organizuojamos parodos, renginiai, seminarai, pastatas pritaikytas žmonėms su negalia. Įrengta ekspozicija "Iš gervės skrydžio", kurią savarankiškai galima apžiūrėti nemokamai.
Lankytojų centro adresas: Miško g. 3, Tytuvėnai, Kelmės r.
Sezono metu lankytojų centras dirba :
I – V – 8:00 – 17:00
VI – 8:00 – 16:00
Darbo laikas ne sezono metu:
I – V – 8:00 – 17:00
Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis
Tytuvėnai yra nedidelis miestelis, įsikūręs šiaurės vakarų Lietuvoje. Čia gyvena tik vos daugiau nei 2.500 gyventojų. Miestas ypatingas tuo, jog laikomas piligrimystės centru, jame – stulbinantis Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Ansamblį sudaro bažnyčia, šventorius su Kristaus laiptų koplyčia, dviaukščio vienuolyno mūras ir šiam ansambliui priklausantys ūkinės paskirties pastatai. Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis - vienas iš keliolikos kultūros paveldo objektų, kurių tvarkybos darbai vykdomi įgyvendinant Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo ir jo objektų pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007-2013 metų programą. Tytuvėnų bažnyčia ir vienuolynas yra architektūrinis šedevras, laikomas vienu gražiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Todėl jis pritraukia piligrimų iš viso pasaulio.
2012m. sausio 26 d. kilo didžiulis gaisras, kurio žala buvo didžiulė. Šiuo metu vyksta atkūrimo darbai.
Komplekse įsikūręs Tytuvėnų piligrimų centras, organizuojamos ekskursijos.
Kontaktai: www.infotytuvenai.lt
Miško muziejus
Miško muziejus pirmą kartą lankytojams duris atvėrė 1962 m. Muziejaus įkūrimo istorija siejama su tuometiniu miškų ūkio direktoriumi Enriku Juzeliūnu, kuris turėjo senovinio Lietuvos miškų gyvūno tauro ragus, rastus Dubysos šlaituose. Tai buvę apie 2000 metų senumo ragai – nepaprastai retas ir įdomus eksponatas, įvertintas ir prof. Tado Ivanausko. Ragai buvo padovanoti Kauno zoologijos muziejui, o mainais už tai į Tytuvėnus buvo atsiųsta grupė specialistų, kurie apie du mėnesius darbavosi ruošdami eksponatus.
Muziejaus šeimininkė – VĮ Tytuvėnų miškų urėdija. Kartu su Tytuvėnų regioninio parko direkcija urėdija rūpinasi muziejaus ekspozicijos tvarkymu ir papildo vis naujais eksponatais. Šiandien muziejus kviečia pasigrožėti įdomia sodo ir miško paukščių kolekcija, išgirsti jų balsus, susipažinti su miško žvėreliais bei jų gyvenimo būdu, įvertinti didelę šių apylinkių vabzdžių įvairovę bei pasigėrėti vietinių liaudies meistrų medžio darbais.
Miško muziejuje ekskursijas veda Tytuvėnų regioninio parko darbuotojai, jas iš anksto užsakius.
  
  
Bridvaišio ežeras
Bridvaišio ežeras yra pats paslaptingiausias ir pats giliausias. Su juo siejasi daug pasakojimų, atsitikimų ir legendų. Ežero dugnas yra labai netolygus. Viduryje gylis siekia vos 0,8 metro, o netoliese jau atsiranda giliausia ežero vieta, kuri siekia net 42,8 metrus. Vidutinis ežero gylis yra 10,2 metro. Šiauriniame gale ežero bangos atsimuša į statų kalnelio šlaitą. Tai XII-XIV a. piliakalnis. Ežero plotas – 46,5 ha. Jį puošia dvi salos – Didžioji ir Varnų.
Giliaus ežeras
Gilius – vienas iš dviejų Tytuvėnų miestą siekiančių ežerų. Žavus jis medžiais apaugusiomis kalvomis, nenusakomos žalsvai melsvos spalvos vėsiu vandeniu, daugybe įtekančių šaltinių ir pelkėtomis pakrantėmis. Giliausia vieta siekia net 23 metrus. Ežero plotas 36 ha. Prieškaryje šis ežeras buvo vertinamas poilsiautojų kaip turintis gydomųjų savybių.
Ežero dugnas smėlėtas, taigi čia patogu maudytis. Vanduo čia šaltesnis negu kituose ežeruose, nes jo pakrantėse gausu šaltiniuotų vietų. Vietinių gyventojų pamėgtas „Karvių pliažas“. Ne mažiau populiarus pietinis pliažas. Prie kranto plūduriuoja pririštos valtys, kurias, susitarus su savininkais, galima išsinuomoti.
Apušio ežeras
Prie šio ežero pastatytas paukščių stebėjimo bokštas. Tai tikras paukščių ir retųjų augalų rojus. Ežero pakrančių nendrynuose ir krūmynuose peri didieji baubliai, nendrinės lingės, kelios poros ausuotojų kragų, laukiai, kuoduotosios antys, perkūno oželiai, nendrinės vištelės, mažosios ir didžiosios krakšlės, nendrinukės, startos ir gausybė kitų paukščių.
Gauštvinio ežeras
Tai vienas iš turtingiausių žuvies parko ežerų. Čia „bastosi“ raibieji „klumpiniai“ ešeriai, vandens paviršiuje nugaras šildosi lydekos, giliau dugnu šniukštinėja karšiai ir riebūs lynai.
Prie šio ežero gausiai lankosi poilsiautojai. Ežero vakariniame krante įrengta erdvi stovyklavietė. Smėlėti, palaipsniui gilėjantys ežero krantai vilioja išsimaudyti, atsigaivinti vėsiame vandenyje.
Tytuvėnų dvaro sodyba
Tytuvėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas 1500 metais. Jo valdytojai buvo garsūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai: Sapiegos, Valavičiai, Radvilos. XX amžiaus pradžioje Tytuvėnų dvaro ir dalies miestelio šeimininkais tapo šviesūs ir talentingi žmonės Sofija ir Eugenijus Romeriai. Iki lemtingųjų 1941 metų birželio mėn. čia buvo laimingi šios šeimos namai, kuriuose prabėgo brandūs Sofijos kūrybos metai, užaugo 5 vaikai. Gyvenamasis namas buvo pastatytas iš maumedžio rąstų, dengtas medžio gontais. Dvare buvo vandens malūnas, lentpjūvė, audimo įmonėlė, šiltadaržiai, vaisių džiovykla, kalvė. Tai buvo ne tik pavyzdingai tvarkomas ūkis, bet ir žymi vieta, kuri traukė kultūros ir meno žmones. Dvare svečiuodavosi Maironis. Čia jis praleido ir paskutinę savo gyvenimo vasarą.
Kristaus Gelbėtojo koplyčia - mauzoliejus
Pastatyta 1853 metais Hieronimo Przeciszewskio rūpesčiu mirusiai žmonai Celinai. Koplyčios sienos, langai ir karnizai dekoruoti. Langai ir durys - gotikos stiliaus. Koplyčia buvo aptverta originalia čerpėmis dengta tvora. Spėjama, kad koplyčios projekto autorius buvo Paryžiaus dailės akademijos profesorius Fulgenas Rimgaila. Koplyčios rūsiuose palaidoti Tytuvėnų ir Pagryžuvio dvarų valdytojai bei jų artimieji: Roch Przeciszewski, Aloiza Zienkowicz, Hieronim Przeciszewski, Burba Kazimiera Przeciszewska, Amilkar Przeciszewski, Jozef Romer, Izydor Romer. Paskutinieji Tytuvėnų dvarininkai Sofija ir Eugenijus Romeriai 1941 metais ištremti į Kuibyševą. Eugenijus Romeris mirė tremtyje 1943 metais. Ten ir palaidotas bevardžiame kape Nr. 1737. Žymi dailininkė Sofija Romerienė mirė 1972 metais San Adelėje, Kanadoje.
Pašakarnio dvaro sodyba
Pašakarnio dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1578 metais. Pašakarnio palivarkas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkai Vnučkai. Paskutinieji šeimininkai – dvarininkai Zaleckiai – pavyzdingai tvarkė ūkį. 200 ha plote buvo auginami javai, kukurūzai. Medinis rūmas skendėjo gėlėse, vešėjo prižiūrėtas parkas. Laukų platybėse kartu su samdiniais triūsė pats šeimininkas. Jo žmona užsiėmė labdaringa veikla – krikštydavo vienišų motinų vaikus, padėdavo juos išleisti į mokyklą, visokeriopai remdavo. Dvaro apylinkėse plytėjo neaprėpiamos pelkės – dabartiniai durpynai. 1863 metų sukilimo metu šiame dvare buvo saugomi Šiluvos bažnyčios dokumentai. Tarybiniais laikais dvaro pastatuose buvo įsikūrusi kolūkio kontora, pradinė mokykla. Vėliau, apgyvendinus šeimas, statinys buvo netinkamai prižiūrimas, todėl greitai pradėjo nykti ir buvo nugriautas. Išlikusiame dvaro parke vyrauja vietiniai medžiai. Iš vertingesnių svetimžemių minėtini šie: didžialapės liepos, sibiriniai maumedžiai, pilkosios tuopos, paprastieji kaštonai. Čia galima apžiūrėti ir dubeniuotąjį akmenį, buvusį dvaro rūmų pamatuose.
Kuršių pilkapiai
Kuršių pilkapiai dar vadinami Kačmilžiais arba Milžinkapiais. Tai II – III mūsų eros amžiaus žmonių laidojimo vietos. Visi mirusieji laidoti nedeginti. Apie tai byloja aptiktos nežymios mirusiųjų griaučių liekanos bei neapdegusios įkapės. Kapo duobės apdėtos akmenų vainikais, ant viršaus supilti žemių, smėlio kauburiai.
Archeologinių kasinėjimų metu aptikta kaklo, krūtinės ir rankų papuošalų. Tai senajam geležies amžiui būdingos žalvarinės apyrankės, antkaklės, segės, geležiniai ir žalvariniai smeigtukai. Kuršių pilkapiuose tarp kitų kapų aptiktas ir vienas turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų Lietuvos teritorijoje ir platesniame baltų genčių regione. Pilkapių radiniai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriuje bei Kelmės krašto muziejuje.
Šv. Jurgio kalnelis
Padavimas byloja, kad čia buvusi lietuvių šventovė – alkas. Po ąžuolu degė amžinoji ugnis, kurią kurstė vaidilutės. Po Lietuvos krikšto ant šio kalnelio 1581 m. buvo pastatyta Šv. Jurgio bažnytėlė. Dabar išlikę tik pamatų ir kažkada buvusias kapinaites ženklinusių paminklų likučiai.
1863 m. sukilimo dalyvio Z. Citavičiaus žuvimo vieta
Drėgname miške eglių ir pušų apsuptas stovi paminklinis akmuo Z. Citavičiaus žuvimo vietai atminti.
1863 m. sukilimo dalyvių kapas
Čia palaidota per keturiasdešimt Z. Citavičiaus būrio kovotojų.
Storoji Tytuvėnų šilo pušis
Šalia kelio, vedančio į Tytuvėnų miškų urėdijos administracinį pastatą, auga vieniša, sena pušis. Jos amžius siekia maždaug 300 metų. Įspūdingas ne tik amžius, bet ir matmenys: kamieno skersmuo – 1,06 m, apimtis – 3,30 m, aukštis – 26 m, tūris – 12 m3. Ši išskirtinių matmenų pušis – tai dalelė senojo Tytuvėnų šilo, kuriame auga dar ne vienas garbingo amžiaus medis, menantis senus, istorijos paženklintus laikus.
Akmenų ruožas - akmenų rūža
Akmenų ruožas (kitaip vadinamas Tučkinės) įspūdingas savo ilgiu - terasos šlaitu driekiasi net 1,65 km. Šis ruožas susiformavo prieš 10-14 tūkst. metų, paskutinėje ledynų tirpimo stadijoje. Į rytus nuo akmenų ruožo telkšojo prieledyninis ežeras, o vakarinėje pusėje tūnojo betirpstantis ledynas, buvęs šio ežero krantu. Patvenkto ežero vietoje dabar plyti terasa, o jos šlaitas sutampa su akmenų ruožu. Akmenų tankis vietomis siekia net iki 30 riedulių 16 kvadratinių (4x4m) metrų plote. Ruožas užsibaigia smėlingu išnašų kūgiu.
Akmenų ruožas Velniakelis
Velniakelis (kitaip vadinamas Paežerio, Peleniaus rūža) tęsiasi 350 m ir yra taisyklingos pylimo formos. Jo pietiniame gale, ties sodyba, plyti smėlio kūgis, kuris liudija, kad šioje vietoje iš ledyno plyšio ištekėjo tirpsmo vandens srautai, kurie ir išplovė Velniakelio akmenis. Akmenų tankis šiame ruože siekia 15-20 riedulių 16 kvadratinių (4x4m) metrų plote. Ruožo atsiradimo istorija turi savo legendą. Žmonės pasakoja, jog kadaise gyvenęs dvarponis pardavė dūšią velniui, o mainais paprašė nutiesti akmeninį kelią. Raguotasis visą naktį tempė akmenis, o užgiedojus gaidžiams viską metė ir dingo...
Kokmaniškės (Majako) kalva
Kalno aukštis siekia 162,4 m virš jūros lygio. Čia pastatytas 15 m aukščio apžvalgos bokštas. Tai puiki apžvalgos vieta. Užlipus į kalną atsiveria gražus kraštovaizdis: matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėję tolumoje galite pamatyti Šiluvos bažnyčią.
ŠILUVOJE IR APYLINKĖSE
Šiluvos muziejus
2009 m. rugsėjo 9 d. buvo pašventinti Piligrimų centras ir Šiluvos istoriją atspindintis relikvijų muziejus. Šiluvoje, kur pirmą kartą Europoje apsireiškė Mergelė Marija (1608 m.), rugsėjo pradžioje švenčiami daugiau kaip penkių šimtų metų tradiciją turintys Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai, dar vadinami Šilinių atlaidais. Maldininkai tradiciškai procesijomis eina iš Tytuvėnų ir Raseinių pusės į Šiluvą. Kiekviena atlaidų diena skiriama vis kitai temai. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, Bažnyčios darbuotojų, šeimos, vaikų, jaunimo, vienišųjų, ligonių, gyvybės apsaugos dienos. Atlaidų metu vyksta katechezė, religiniai spektakliai, koncertai.
Marijos Ligonių Sveikatos koplytėlėje saugoma po Marijos apsireiškimo rasta skrynia, kurioje buvo slepiamas bažnyčios turtas, kryžius, peršautas per kivirčą su kalvinais, senieji Šiluvos bažnyčios liturginiai drabužiai bei reikmenys. Šios vertybės dabar – Šiluvos muziejuje.
Muziejuje vyksta parodos, kurių atidarymai būna kiekvieno mėnesio 13 d. po 12 val. šv. Mišių.
Kontaktai
Adresas: M. Jurgaičio g. 17A, Piligrimų centras, Šiluva, LT-60432 Raseinių r.
Tel.: (8 ~ 428) 43 220.
Mob.: +370 687 87 124.
Svetainė internete www.siluva.lt
Šiluvos bazilika
Šiluva su garsiąja Šv. Mergelės Marijos koplyčia bei raudonplyte bazilika su stebuklingu paveikslu yra viena iš penkių vietų Europoje, kur Marijos apsireiškimas oficialiai pripažįstamas Bažnyčios. Šiandieninė Šiluvos bažnyčia – Švč. M. Marijos gimimo bazilika – yra ketvirtoji iš eilės, statyta 1760–1775 metais. Mažosios bazilikos garbės titulą Šiluvos bažnyčiai 1976 m. suteikė popiežius Paulius VI. Tai veikiausiai paskutinis Lietuvoje toks vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas, kuriame išsaugotas daugiau nei per du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras, kurį 24 metus kūrė Italijoje mokęsis skulptorius Mykolas Podhaiskis.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia
Apsireiškimo koplyčią projektavo architektas Antanas Vivulskis, sukūręs ir Vilniaus Trijų Kryžių monumentą. Apsireiškimo koplyčia – įspūdingiausias Šiluvos statinys, panašus į baltą obeliską. 44 metrų aukščio bokštas įspūdingai atsiveria prieš akis piligrimams, artėjantiems į Šiluvą pagrindiniu keliu. Koplyčios pamatai pakloti 1912 metais, minint 300-ąsias Marijos apsireiškimo Šiluvos apylinkėse metines. Pamatus pašventino prelatas Maironis. Statyba baigta ir koplyčia pašventinta 1924-aisiais. Iki galo architekto projektas galutinai įgyvendintas tiktai 1999 m., kai koplyčios prieigas papuošė užbaigta antroji iš dviejų akmeninių angelų skulptūra (skulpt. R. ir R. Antiniai). Koplyčios viduje į altoriaus pamatus įmontuotas legendinis akmuo, ant kurio apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija.
Akmenės akmuo
Tai respublikinės reikšmės geologijos ir archeologijos paminklas, kitaip dar vadinamas Koplytėlės akmeniu. Riedulys netaisyklingos formos ir nelygaus kauburiuoto paviršiaus, kurio ilgis – 4,6 m, plotis – 4,48 m, aukštis – 2,43 m, o bendras perimetras siekia 16,14 m. Ant akmens stovi medinė koplytėlė. Akmuo apipintas legendomis. Žmonių pasakojimu, didysis Akmenės akmuo turi stebuklingų galių. Pagonybės laikais ant jo kūrendavo šventąją ugnį. Tikėdami stebuklinga jo galia, žmonės keliais eidavo aplink akmenį, glausdavo skaudamas vietas, prašydavo sveikatos, užtarimo ir paguodos. Tikima, kad maldos prie šio akmens padėjusios pasveikti beviltiškai sergančiai moteriai. Pirmoji koplytėlė ant akmens pastatyta prieš šimtą metų.
KITUR TYTUVĖNŲ REGIONINIO PARKO TERITORIJOJE
Šiaulės kalnas ir apžvalgos bokštas
Apžvalgos bokštas pastatytas tarp Šiaulėnų ir Šaukoto esančiuose kalneliuose, nuo kurio atsiveria fantastiški Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkių vaizdai. Užlipus į jį atsiveria kvapą gniaužianti panorama: galima pamatyti ne tik Radviliškio miestą ir jo apylinkes, bet ir Rėkyvą. Prie bokšto įrengtas pėsčiųjų takas, juo galima nueiti iki Kudinų piliakalnio, kitaip vadinamu Šiaulės kalnu. Netoliese yra Varpinės kalnas, šiek tiek atokiau – Kartuvių kalnas. Šiaulėnų ir Šaukoto apylinkėse išsidėsčiusius objektus galima pasiekti ne tik automobiliu, bet ir dviračiu. Parengtos dvi trasos (viena – apie 22 kilometrų, kita – apie 17 kilometrų), jos apjungia įdomius lankytojams objektus: Diktariškių, Šiaulėnų dvarus, Šiaulėnų Šemetų koplyčią, Šiaulėnų krašto muziejų. Tikimasi, kad ši vieta taps turizmo traukos objektu ir paskatins atvykti kuo daugiau turistų į Radviliškio kraštą.
Rinkšelių akmuo
Rinkšelių akmuo, kitaip vadintas Aukuro, Didžiuoju ar dubeniuotuoju akmeniu, yra respublikinės reikšmės geologijos paminklas. Ankstesniais laikais šis akmuo turėjo ypatingą mitologinę reikšmę. Riedulys netaisyklingos formos: jo viršus plokščias, bet nelygus, viename įdubime užsilaiko kritulių vanduo, iš vienos pusės stipriai nuskaldytas. Jo matmenys: aukštis – 1,55 m, ilgis – 5 ,61 m, plotis – 5,4 m, o bendras perimetras siekia 17,6 m.
|
