Įkvėpti į save vakarėjančios pievos kvapą ir nuo piliakalnio pažvelgti į neįtikėtinai puikų mūsų krašto peizažą. Žolynais kupančioje pievoje klausytis tradicinių kanklelių, daudyčių, kurti šventą ugnį - regis, ne labai sudėtingi ritualai, bet kokie prasmingi! Kiekviena šių apeigų įgyja sakralumo, kai per žydinčią pievą einama ne šiaip sau, o kas devynis žingsnius skinant po vieną žolyną.

Įkvėpti į save vakarėjančios pievos kvapą ir nuo piliakalnio pažvelgti į neįtikėtinai puikų mūsų krašto peizažą. Žolynais kupančioje pievoje klausytis tradicinių kanklelių, daudyčių, kurti šventą ugnį - regis, ne labai sudėtingi ritualai, bet kokie prasmingi! Kiekviena šių apeigų įgyja sakralumo, kai per žydinčią pievą einama ne šiaip sau, o kas devynis žingsnius skinant po vieną žolyną. Ir tik surinkus devynis, einama pas čia pat įsikūrusią žiniuonę, kad ši pasakytų, ką tau šiemet surinktieji žolynai lemia. O sutemus privalu sukurti didžiulį laužą, vaišintis suneštomis vaišėmis ir šokti, kol vidunaktis nepašauks prie upės – vainikų plukdyti. Pirmą kartą čia pakliuvusiems ar pro šalį važiuojantiems gražu ir iškilminga žiūrėti į deglais  ir vainikais nešiną, dainuojančią procesiją, kuri leidžia vainikus su žvakelėmis pasroviui, apšviesdama murmantį tamsų Gryžuvos vandenį. O paskui – nuo kalno risti degančius ratus, simbolizuojančius, kad nuo šios nakties Saulė jau žemyn risis, diena trumpyn, naktis – ilgyn.
Jei jums trumpiausią šių metų naktį pavyko sulaukti saulės patekėjimo piliakalnio papėdėje, būkit tikri – metai bus geri, kaip ir visa, kas daroma kartu su gamta ir laikantis savojo krašto prigimtinio ritmo.