Kelmės rajono Tytuvėnų miesto viduryje, prie Raseinių-Šiaulių kelio, šalia garsaus Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir bažnyčios architektūrinio ansamblio, stūkso nedidukė, grakšti mūrinė 25 metrų ilgio, 10 metrų pločio ir apie 18 metrų aukščio stačiatikių cerkvė.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje carinė Rusija ypač suintensyvino prievartinį lietuvių nutautinimą, pravoslavinimą ir krašto kolonizavimą. Stačiatikių cerkvės Tytuvėnuose pradžia irgi siekia šį laikotarpį. Kaltindama vienuolyno vadovybę už sukilimo rėmimą, caro valdžia 1864 m. panaikino Tytuvėnų bernardinų vienuolyną, o vėliau norėjo katalikų bažnyčią paversti stačiatikių cerkve. Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir aktyvių parapijiečių dėka bažnyčią pavyko išsaugoti.

Vėliau į Tytuvėnų apylinkes atsikėlė 56 stačiatikių šeimos. Tada sumanyta statyti atskirą stačiatikių cerkvę. Laikinąją cerkvę Tytuvėnuose 1872 m. savo dvare pastatė A. Christianovičius, tačiau jau 1873-1875 m. pastatyta nauja akmeninė cerkvė. Cerkvės statyba kainavo 12000 rublių. 1875 m. liepos 20 d. Tytuvėnuose įvyko didžiulės cerkvės šventinimo iškilmės. Cerkvė skirta Kazanės Dievo motinos ikonos garbei. 1880 m. Tytuvėnų stačiatikių cerkvė aptarnavo 320 tikinčiųjų, kurių daugumą sudarė kolonistai ir keletas perkrikštų.

1887 m. Tytuvėnų katalikų parapijos klebonas Feliksas Sereika pasipriešino vietos stačiatikių popui, kuris nusavino senąsias katalikų kapines ir šv. Jurgio koplyčią. Už tai valdžia kleboną iškeldino į Kretingos vienuolyną. 1891 m. gubernijos viršininkas teigė, kad Tytuvėnų cerkvė ir parapija turi mažai inventoriaus, dėl to cerkvė iš valstybės iždo buvo apdovanota turtais, o 1892 m. gruodžio 20 d., dalyvaujant gubernatoriui ir parapijiečiams, Kauno stačiatikių vyskupas Grigorijus pašventino bažnyčios reikmenis ir rūbus. Tytuvėnų stačiatikių cerkvės šventikais dirbo Tairovas, vėliau Dmitrijus Gubinas. Pastarasis 1900 m. pastatydino nedidelę cerkvinę mokyklą, kurioje mokėsi 56 mokiniai. Parapija rūpinosi Raseinių ir Kolainių šventikai.

Po II pasaulinio karo šventykla priskirta Raseinių parapijai, vėliau – Kolainių ir Šiaulių. Tarybų valdžia siekė šią cerkvę uždaryti: 1947 m. norėjo įrengti sandėlį, 1953 m. liepė sumokėti skolas, kurias dvasininkai sugebėjo padengti. 1972 m. cerkvė buvo atrestauruota ir atnaujinta. Šiuo metu cerkvė yra Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės filija.

Nuoroda žemėlapyje: