Kuršių pilkapynas yra apie 2,5-3 km į šiaurės rytus nuo Tytuvėnų miesto centro, kelio Tytuvėnai-Budraičiai kairėje (vakarinėje) pusėje. Kuršių k. pilkapynas archeologams buvo žinomas jau nuo XIX a. pabaigos. Šį pilkapyną tyrinėjo vienas pirmųjų lietuvių archeologų Tadas Daugirdas (1852-1919 m.). Jis aptiko pavienių senojo geležies amžiaus (I-IV a.) daiktų, dar keletą daiktų gavo iš vietinių gyventojų. Šiuo metu daiktai yra saugomi Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Archeologijos skyriuje. Radinių tarpe yra žalvarinė antkaklė, kelios žalvarinės segės ir smeigtukai, geležinis įmovinis kirvis. Vertingiausias radinys – sidabrinė, labai profiliuota segė, kuri į Lietuvos teritoriją pateko iš Romos imperijos Padunojės provincijų, greičiausiai vadinamuoju Gintaro keliu.

Po pirmųjų tyrinėjimų Kuršių pilkapynas jau buvo minimas Lietuvos archeologijos paminklų sąraše, apibendrinamojo pobūdžio archeologijos darbuose, pavieniai daiktai iš Kuršių pilkapių minimi gretimų kraštų archeologų darbuose. Kuršių pilkapyno medžiaga aptariama ir darbuose, paskelbtuose tuoj po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau. Ypač tyrinėtojų dėmesį traukė sidabrinė labai profiliuota segė. Kuršių pilkapynas buvo įtrauktas į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą. 1967 m. pilkapyne lankėsi  tuometinės Mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomoji ekspedicija, vadovaujama Archeologijos sektoriaus vadovo Adolfo Tautavičiaus. Buvo konstatuota, kad Kuršiuose likę trys apardyti pilkapių sampilai.

2004-2006 m. archeologinių ekspedicijų, vadovaujamų Mykolo Michelberto, metu buvo tyrinėti visi trys Kuršių pilkapyno pilkapiai. Apžvelgus tyrinėtus pilkapius ir kapus, galima daryti išvadas, kad  pilkapiai supilti iš aplinkinės žemės – smėlio,  sampilų pakraščiuose aptikti beveik taisyklingo apskritimo formos akmenų vainikai, kurie statyti ant neišlyginto žemės paviršiaus. Pilkapių sampiluose buvo aptikta apeigų su ugnimi pėdsakų – degėsių ir angliukų. Galimas daiktas, kad Kuršiuose būsimose pilkapių vietose buvo barstomos žarijos. Vieno pilkapio pagrinde buvo 2-4 cm storio molio sluoksnelis, ir Lietuvos teritorijoje tai yra vienintelis taip įrengtas pilkapis. Mirusieji Kuršių pilkapyne laidoti nedeginti, į kapą dėtos įkapės. Kuršių pilkapyne išsiskiria moters kapas, kuriame buvo aptiktas 21 daiktas, iš jų 20 žalvarinių papuošalų. Tai vienas turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų Lietuvos teritorijoje ir platesniame baltų genčių regione.  Pilkapių radiniai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Archeologijos skyriuje bei Kelmės krašto muziejuje.

Pilkapiai įtraukti į kultūros vertybių registrą, Nr. 5133.

Nuoroda žemėlapyje: